APIE BIRŽIETIŠKĄ ŠNEKTĄ

Žvelgiant į istoriją, pirmasis tarmių klasifikaciją paskelbė A. Baranauskas, vėliau pildė jo mokinys K. Jaunius. Biržiečių tarmės žodžius, posakius, patarles yra užrašę Julius Janonis ir Marija Janonienė. Kalbininkai biržiečių tarmę vadina žaisminga. Prėja uogas (prisirpo uogos), verd terp puodą, (puode verda), durys ketэ (užrakintos durys), o kur dar visų biržiečių vizitine kortele tapęs pasisveikinimas kū tujė? (kaip tu? kaip gyveni?).
Nuo Nepriklausomybės atkūrimo, 1918 m. tarmės pradėjo nykti, keistis, panašėti į bendrinę kalbą. Tarmės skiriasi viena nuo kitos ir nuo bendrinės kalbos įvairiomis ypatybėmis: fonetikos (tarimo), žodyno, gramatikos. Pagal doc. J. Zabarskaitę tarmių keitimasis yra jų išlikimo garantas – priešingu atveju jos tikrai galėtų likti tik kaip muziejaus dalykas. Doc. dr. D. Vaišnienės žodžiai: „Tarmė yra regioninė kalbos atmaina. Negalima tikėtis, kad tarmė galėtų būti vartojama tuo pačiu statusu kaip, pavyzdžiui mokslo kalba, nes ji yra namų kalba, gimtoji motinos kalba. Turėtume stengtis ją ir išlaikyti ir nedarkyti pridėdami visai naujų žodžių, kompiuterinių terminų, kurie neprisitaiko, yra svetimkūniai tarmėje.“ Kai kas sako, kad tarmėse susikaupę visi neteiktini bendrinei kalbai žodžiai, svetimybės. Kalbos tyrėjų nuomone, tarmė yra visai atskira kalbos sistema ir jos negalima vertinti pagal bendrinės kalbos kriterijus. Tarmės ir bendrinė kalba turi atskiras vartojimo erdves.
Biržiečių tarmė – patarmė, šnekta – priskiriama rytų aukštaičių tarmei. Didžioji dalis Biržų krašto gyventojų kalbėjo ir kalba panevėžiškių šnekta, kuri skirstoma į dvi pašnektes: šiaurės panevėžiškių (graž‘ merg – graži merga, gers vyrs – geras vyras); rytų panevėžiškių (graž[i] merg[u], ger[u]s vyr[u]s). Arčiau Kupiškio gyvenantys yra patekę į kupiškėnų tarmės įtaką (Kupreliškis, Papilys), jie siaurina kirčiuotą trumpąjį a (vosara – vasara, vokar – vakar).
Būdingiausias rytų aukštaičių tarmės bruožas, stebimas ir Biržų krašto šnektoje, tai dvigarsių am, an, em, en ir balsių ą, ę susiaurinimas (runk, runku – ranka, kūsnis – kąsnis, simti, simt‘ – semti).
Kai kurios tarmės savybės apsunkina rašybos mokymąsi: dvibalsių -ie, -uo keitimas vienbalsiais (penelis – pienelis, soliukas – suoliukas), ilgųjų balsių -ū, -y trumpinimas (sunelis – sūnelis), ar ilginimas (kytas – kitas).
Šiame žodynėlyje stengėmės pateikti įvairių tarimo pavyzdžių, paimtų iš skirtingų Biržų krašto kampelių. Šiuos žodžius nurodė žmonės, gimę ir augę prie Vabalninko, prie Latvijos sienos, arčiau Pasvalio, Rokiškio ar pačiuose Biržuose ir kt. 
Lietuvoje tarmių žodynėlių yra labai mažai. Mokslininkai tarmėmis susidomėjo irgi neseniai, taigi patarimų, kaip užrašyti protėvių kalbą beveik nėra. Ypač sunku sukirčiuoti žodžius. Kirčiuodami naudojome bendrinės kalbos kirčio ženklus, bijojome apkrauti skaitytojus specifiniais terminais (kirstine, vidurine priegaide), brūkšniu prieš kirčiuotą balsį ir kt. Kur abejojome ženklų nedėjome. Rizikuojame sulaukti kritikos, iš anksto atsiprašome ir guodžiamės, kad paskatinsime ir kitus užsiimti panašiais darbeliais, (tai yra rimtais darbais mūsų požiūriu). Kalbos istorijos ir dialektologijos skyriaus Tarmių archyvo vadovė Doc. dr. Vilma Zubaitienė apie tarmiškų žodžių kirčiavimą kalba taip: „Šalia senovinio kai kurių žodžių kirčiavimo atsiranda naujas, gajesnis kirčiavimas, kuris yra ne kas kita, kaip kalbos natūralios raidos rezultatas“.
Tarmių užrašinėtojai nepasitenkina vien sava abėcėle. Mes panaudojome kietai tariamam dvigarsiui ar garsui -ė pažymėti kirilinės abėcėlės ženklą – э (čebatэ – čebatai), priebalsio minkštumą pažymėjome vienguba kabute (Ból‘ke, smóžit‘).

Konsultantė lituanistė, logopedė ekspertė Aldona Andrianova (Petrulytė)