Jau penktą kartą, pasitikdama Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešoji biblioteka kvietė rašyti „Biržiečių tarmės diktantą“. Šiais metais, minėdami Jurgio Bielinio 180-ąsias gimimo metines, diktanto dalyviai prisiminė knygnešius, kurie spaudos draudimo metais tapo unikaliu tautos pasipriešinimo reiškiniu – rizikuodami laisve platino draudžiamą lietuvišką spaudą.

„Biržiečių tarmės diktantas“ buvo diktuojamas tarme, dalyviai jį turėjo užrašyti bendrine lietuvių kalba.

Šiemet bibliotekoje diktantą rašė 14 dalyvių: 10 vietoje ir 4 nuotoliu. Iš jų savo žinias išbandė ir 3 žemaičiai Plungės savivaldybės viešojoje bibliotekoje. Smagu, kad šios bibliotekos direktorė Gintarė Gurevičiūtė jau antrus metus iš eilės palaiko biržiečių idėją, o žemaičiams klausytis teksto biržiečių tarme ir jį išversti į bendrinę kalbą – tikras iššūkis!

Ne mažiau sudėtingas darbas laukė vertinimo komisijos, kurią sudarė: rašytoja Rugilė Audenienė (komisijos pirmininkė), vertėjas Povilas Gasiulis ir lituanistė Vlada Balbierienė. Diktanto vertinimo skaidrumą užtikrino dalyvių anonimiškumas vertinant rašto darbus.

Vertinimo komisijai pirmininkavusi Rugilė Audenienė pasidalijo komentaru:

„Rašyti diktantą, kai tekstas diktuojamas tarmiškai, ir turi jį iškart galvoje išversti į bendrinę kalbą, yra rimtas reikalas! Bet tai ir labai įtraukiantis žaidimas, kurį sekasi žaisti ne tik biržiečiams. Juk čia reikia daugelio įgūdžių: vienam gali padėti diktantų rašymo patirtis, kitam – senų lietuviškų ir kitų kalbų žodžių žinojimas, trečiam – vertimo gebėjimai, ketvirtam – mokėjimas sklandžiai ir raštingai reikšti mintis, penktam – būtent tarmės pažinimas. Tikrindami diktanto dalyvių darbus, pastebėjome, kad bet kuris iš šių įgūdžių gali atnešti sėkmę.

Kita vertus, sėkmė yra tai, kad toks nelengvas, bet išradingas ir linksmas diktantas įdomus ne tik biržiečiams! Jame jau ne vienerius metus dalyvauja ir žmonės, kurių šaknys Pasvalyje, Panevėžyje ar, pavyzdžiui, Žemaitijoje.

Šįkart tekstas, kaip pasakojo dalyviai, nebuvo sunkus. Didžioji dalis tekstų buvo pagirtinai sklandūs, raštingi, vertimas iš tarmės pakankamai tikslus, mintys perteikiamos kūrybiškai. Na, o išgirdę sudėtingesnį žodį, dalyviai griebėsi skirtingų strategijų: vieni palikdavo vietos ir paskui įrašydavo labiausiai pagal kontekstą tinkantį, kiti bandydavo spėlioti, interpretuoti arba išliedavo emocijas (viename darbe vietoje nežinomų žodžių net keletą kartų parašyta „majšunis!“). Buvo ir tekstų, kuriuose, verčiant iš biržietiškos tarmės, vis tiek užsiliko tarmiškos rašybos, pavyzdžiui, ne „įsikišo“, o „įsikišė“. Interpetacijas, kurios visai šauniai tiko kontekstui, dažniausiai įskaitėme, pernelyg griežtai nežiūrėjome.

Kurios frazės ir žodžiai buvo retesni, sunkiau įkandami?

„Sutika tokį navatnų žmagelį – su didelės apušэs su bašlyk unt galvas“ – čia buvo minimos žandenos ir gobtuvas ant galvos. Kai kurie rašė, kad „apušэ“ yra „bakenbardai“ – nevartotina svetimybė. O „bašlyks“ daugeliui atrodė „kepurė“, „skrybėlė“.

„Mįslij prie ta pačia nukuncit‘ arklia sumatų“ – daugelis teisingai suprato, kad kalbama apie planą kažką pavogti. Tik kas tas „arklia sumats“? Buvo biurokratinis variantas „arklio padargai“, buvo ir kūrybiškas – „arklio suveržėjas“. O iš tiesų tai virvė arklio pavalkams suveržti.

„Smagaude“ – smegeninė, protas.

„Šikindryskis“ – kažkas rinkosi variantą „akiplėša“, „netikęs“, šie žodžiai tinkami, o „išdykėlis“, kurį diktanto dalyviai irgi mielai vartojo, galbūt šiame kontekste skambėtų per silpnai. Juk kipšas keliauja jaunajai sveikatos atimti, čia ne juokai!

,,Ainu tėpopat‘ ton pačion veselion“ – buvo nelengva išversti „tėpopat‘“, nors galima numanyti, kad einama „ten pat“, arba „taip pat“ ten.

„Bankrutka“ – ne cigaretė ar cigaras, kaip spėjo vienas kitas diktanto dalyvis, ir tikrai ne portsigaras! Taip buvo vadintos suktinės iš namie auginto tabako, kuriomis buvo galima pakeisti nepigias cigaretes. Žodžiu, namudiniai papirosai.

„Keman daug bričkų su padvadom pristatyt“ – buvo pagudravimų, pavyzdžiui: „Kieme daug gražių vežimų su vežimais pristatyta“. Nors iš tikrųjų „padvad“ yra arklys su vežimu, kinkinys.

„Lūžt nuo ruliadų, vinigrėtų ir kitų patrovų“ – čia kalbama apie vyniotinius/slėgtainius, mišraines ir kitus valgius/patiekalus. Bet gal ne apie užkandžius ir salotas, kaip nusprendė kai kurie šiuolaikiškumo tekstui suteikę rašantieji.

„Svotэ“ – gerokai suktas žodis! Jis gali reikšti ir „piršlius“, ir „vestuvių svečius“, o biržiečiai dažnai juo apibūdina „pajaunius“, „pamerges ir pabrolius“. Vienas iš rašančiųjų pasirinko „vestuvių liudininkus“. Gal ir protingas variantas?

„Tatulas dainų užtrauke“ – biržietiškai „tatula“ yra „teta“, ir, pasirodo, ne vienam diktanto dalyviui čia buvo galvosūkis. Kažkas spėjo, kad dainą traukė pamergės, piršliai, svotai ar kt.

„Makting merg“ – retesnis žodis, atspėjo tie, kurie rašė „šauni“, „sumani“, „įspūdinga“, „stotinga“ ir panašiai, o nepataikė parašę „kukli“.

„Lipk kroma, išneš‘ tau aran“ – vaikystėje tikriausiai ne vieną suaugusieji nešiojo „kromo“, „kram kram“, suprask, ant pečių, nugaros. Taigi velnias čia siūlosi muzikantą panešti ant nugaros. O buvo rašančiųjų, kurie išvertė: „Lipk į kuprinę“.

„Bob“ – čia jau suktas vertimo uždavinys, vieni kultūringai išvertė „moteris“, kiti paliko senos sakmės prieskonį parašydami „boba“ (tai nėra klaida verčiant tokį tekstą), o treti rado visai šaunų žodį „šeimininkė“.

„Velnis visus susimarkatnij‘s par pleciukų, griudams, par peliušks ir močeks, išlakę pragaran.“ – čia jau vyšnia ant torto, nes kad „pleciuks“ yra daržas, „peliuškos“ – žirniai, o „močekos“ – šalpusniai, nedaug kas atspėjo. Tad įskaitėme ir pelėžirnius, pupeles ar varnalėšas. Buvo ir gerokai originalus „peliuškų“ vertimas – pelynai.

„Šešiagorte bačkela“ – antra vyšnia ant torto, buvo net variantas „šešiaviedrė bačkelė“. Gorčius yra senovinis tūrio matas. Vartotas Lenkijoje, Lietuvoje ir Rusijoje biriems bei skystiems produktams seikėti. Šeši gorčiai – tai maždaug 17-22 litrai.

Labai ačiū visiems dalyviams, komisijos kolegoms ir diktanto organizatoriams! Susitiksime kitąmet?“ (R. Audėnienė)

Jau penktą kartą biržietišką diktantą rašanti šiaulietė Lolita Braza sakė: „Tarmė sujungia žmones, suteikia bendrystės jausmą ir leidžia pasijusti tarsi gimine, kuri trumpam susitinka dėl bendro tikslo!“

„BIRŽIEČIŲ TARMĖS DIKTANTO“ 2026 METŲ NUGALĖTOJAI:

• I vieta – Virginija Aukštikalnienė (Biržai);
• II vieta – Jolanta Morkvėnienė (Biržai);
• III vieta – Genovaitė Matevičiūtė (Plungė).

Papildomi prizai už puikiai parašytą diktantą ir smagiausius „vertimus“ skirti:

• Lolita Braza (Šiauliai) – Biržų zenkį pavadinusiai „Jonu Veselionu“;
• Birutė Gilienė (Panevėžys) – vartojusiai žodį „majšunys“, kai nežinojo tikslios jo reikšmės.

Dėl prizų su nugalėtojais bus susisiekta asmeniškai.

Su diktanto tekstais galite susipažinti ČIA.