Pasitinkant kraštietės šimtmetį
Pasitinkant kraštietės šimtmetį
 

„...Jokimaitienės atsiminimai daro įspūdį ne kokiu literatūriniu meistriškumu, o būtent tylia, ramia, jau atskaudėjusio savo gyvenimo observacija, su meile sustojant prie padėjusių, palaikiusių, nė vieno ne pasmerkiant. O tas gyvenimas ypatingas. Jokimaitienė – tai ta pati Pranė Aukštikalnytė, 1938–1939 metais jau garsėjusi kaip viena gabiausių literačių greta K. Bradūno, E. Matuzevičiaus, V. Mačernio... Ji šypsosi daugelyje gimnazistų ateitininkų nuotraukų: Panevėžyje, Biržuose, Vabalninke, Telšiuose vykusiuose literatų sambūriuose. Universitete, „Šatrijos“ draugijoje, ji susitiko ir su Gediminu Jokimaičiu. Pranutės eilėraščius gerai vertino poetai, patiko jie ir Salomėjai Nėriai…

... P. Jokimaitienė atsiminimuose kalba apie savo gyvenimo kasdienybę, apie sutiktus žmones, apie santykius su jais. O suteikia ir galimybę suprasti, kaip žmonės gyveno pirmąjį pokario dešimtmetį: kaip jie suprato prisitaikymą prie svetimų ir baugių reikalavimų, kaip jautė savyje tą ribą, kurios nevalia peržengti: „Taip, kiekvienas elgėsi, kaip pats suprato. Svarbiausia – neperžengti tos ribos, už kurios žmogus jau tampa niekšu – išdaviku. Tą ribą pajusti irgi buvo nelengva“,- 1993 metais rašė literatūrologė Viktorija Daujotytė.

Siūlome jums žemiau paskaityti keletą Pranutės Aukštikalnytės-Jokimaitienės atsiminimų fragmentų, kuriuos parengė jos sūnus Kęstutis Jokimaitis. Visas tekstas yra publikuojamas Biržų SVB tinklalapyje, spauskite ČIA.

„Į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinį fakultetą įstojau 1939 m. rugsėjo 1 d. Žinojau, kad būsiu šatrijietė, ateitininkė. Mat, man besimokant aštuntoje klasėje, jau gaudavau laiškus iš „Šatrijos“ jaunųjų globėjo Česlovo Grincevičiaus, Elenos Gabulaitės, kurią pažinau Panevėžio gimnazijoje, Emilijos Šešeikaitės, vabalninkietės, kuri buvo „Birutės“ korporacijos veikėja. Česlovo Grincevičiaus artimiau nepažinojau, tiesa, prieš metus kartu plaukėme ,,Gamtos draugo“ ekskursijoje Nemunu iš Kauno iki Baltijos jūros. Tai buvo ateitininkai moksleiviai ir studentai, ir sendraugiai, jau baigę mokslus, įsitvirtinę, turį tarnybas. Česlovas tada daug fotografavo, ir gera dingstis jam buvo atsiųsti laišką, įdedant fotografijas. Jis mane kvietė, ragino stoti į „Šatriją“, paaiškino apie ją (aš gi žalio supratimo neturėjau). O tos moterys taip pat buvo susirūpinusios mano ideologija, nes paskutiniais metais, kaip ir paprastai tokio amžiaus jaunuolius, ir mane aplankydavo melancholija, nusivylimas tikėjimu, abejojimai – žodžiu, kankino ,,weltschmerzas“. Jos bijojo, kad ateitininkai manęs neprarastų, mat tada jau buvau „pagarsėjusi“ poetė. Mano eilėraščius spausdino moksleivių spauda, buvo pranašaujama didi ateitis. (Deja, deja...) Taigi nuvykau į universitetą, nutarus stoti į „Šatriją“. O į Teologijos – filosofijos fakultetą nestojau. Labiau viliojo, kaip man tada atrodė, objektyvesnis, laisvesnės minties fakultetas, na, ir profesūra – Putinas, Krėvė, Sruoga...

Mano mama, kuri neretai lankydavosi Kaune, apgyvendino mane vienuolių pranciškonių bendrabutyje, Aukštaičių gatvėje. Ji, matyt, manė, kad man bus ten gera ir saugu, kad nenueisiu ,,blogais keliais“. Na, aš irgi buvau patenkinta. Atsidūriau viename kambaryje su dviem gerokai vyresnėmis kolegėm. Merginos buvo rimtos, solidžios, kiek iš aukšto žiūrėjo į mane, tačiau pakankamai draugiškos. Artimesni santykiai neužsimezgė. Apskritai aš buvau labai nedrąsi ir niekada pirma nerodžiau iniciatyvos.

... „Šatrija“ buvo smagių, linksmų studentų draugija. Kaipgi reiškėsi jų veikla? Kokiais keliais vyko jų bendravimas? Pirmiausia, žinoma, literatūrine veikla. Eiliniai susirinkimai, literatūrinės popietės. Jos buvo rengiamos kokioje nors universiteto auditorijoje arba Ateitininkų rūmuose, kurie stovėjo Laisvės alėjos pradžioje, netoli soboro. Popietės metu (ji iš tikrųjų vykdavo po pietų, ne vakare) tenai buvo skaitoma „laisva kūryba“, kaip mes vadindavome savo kūrinėlius. Kartais būdavo skaitoma kokia paskaita, diskutuojama. Bet viskas apie literatūrą ir meną.
Gerai prisimenu vieną tokią popietę Ateitininkų rūmuose. Tai buvo tarsi „fuksų“ susipažinimas su vyresniaisiais šatrijiečiais, net sendraugiais. Erdviame kambaryje buvo nemaża žmonių, kurių nepažinojau. Reikėjo skaityti eilėraščius. Išėjau virpančia širdimi. Skaičiau „Kainų gėlytę“ ir dar kažką – neatsimenu. Vėliau prie manęs priėjo rašytojas Vaičiulaitis, kažką sakė, gal net gyrė, skatino rašyti. Skaitė tikriausiai ir Mačernis. Bet jau taip aiškiai nebestovi akyse, nes labai jaudinausi dėl savęs. Po visų paskaitymų Leonardas Žitkevičius padeklamavo ekspromtu sukurtus kupletus. Kupletai tada buvo labai madingi. Be jų neapsieidavo jokie susirinkimai, iškylos, ekskursijos. Juos kartais skaitydavo, o kartais čia pat pritaikydavo gaidą, dainuodavo. Tai buvo juokingi visų dalyvių apdainavimai. Iš tu kupletų atsimenu tiktai dvieilį:
O kad išėjo Aukštikalnytė,
tuojau pražydo ,,Kalnų gėlytė“.

Man, žinoma, patiko. Kartais kupletai būdavo aštroki, jżeidžiantys. Nemalonu būdavo pakliūti po tokio kupletisto plunksna.

Reikėtų aprašyti dar vieną įvykį, kuris paliko neišdildomą įspūdį. Tai žygis į Vilnių. Berods lapkričio mėnesį drauge su įžygiuojančia Lietuvos kariuomene į sugrąžintąjį Vilnių vyko ir studentija. Turėjo būti pakelta trispalvė Gedimino pilies bokšte. Prisimenu, tai buvo vėlyvo rudens diena, apniukusi, lietinga. Į Vilnių važiavom įvairių korporacijų atstovai traukiniu su visomis vėliavomis. Nuotaika buvo pakili, visą kelią dainavom. Tada buvo mada keliaujant traukiniuose ar autobusuose jaunimui dainuoti. Niekas dėl to nepykdavo, visiems buvo smagu pasiklausyti gražių dainų. O čia dar į Vilnių! Tiek metų svajotą, lauktą! Vilniaus svajone mes buvome auklėjami nuo mažų dienų, gimnazistai ir kaimo jaunimas mokėjo visas Vilniaus vadavimo dainas, kiekviena spalio devintoji Vilniaus užgrobimo diena – buvo gedulo diena. Ruošdavom minėjimus, vėliavos būdavo perrištos gedulingais kaspinais. Sekėme Vilniaus krašto lietuvių gyvenimą, žinojome jų kančias, persekiojimus, kentėjom kartu su jais. Ir štai dabar Vilnius mūsų! Kad ir neaiški, grėsminga nuojauta tvyrojo visoje šalyje, supratome, kad niekas veltui neduodama (tuojau pasklido toks dvieilis: „Vilnius mūsų, o mes – rusų“). Tačiau džiaugsmas buvo toks didelis! Sunku buvo patikėti, kad išsipildė visos tautos svajonė. Vilniaus meilė buvo tokia didelė visų lietuvių širdyse. Ji vienijo visų pažiūrų, visų partijų žmones.

Ir štai jau Vilniaus stotis. Išlipę iš traukinio, paskui kareivių koloną ir mes, studentai, išsirikiavom ir su vėliavom traukiam pilies linkui. Sustojam Katedros aikštėje, o ji jau pilna žmonių. Aikštė negrįsta, pažliugusi purvu. Po neilgų vyriausybės atstovų ir generolų kalbų (neatsimenu, ar buvo prezidentas), aidint Tautos himnui ir orkestrui, palengva kyla trispalvė Gedimino pilies bokšte... Džiaugsmo, susijaudinimo ašaros plūsta iš akių.
Nedaug tokių dienų, kurios įstringa atmintin visam gyvenimu, kurios tartum stulpai, ant kurių laikosi ištiestas žmogaus likimo tinklas. Ši diena viena tokių. Grįžusi į Kauną, apie dieną parašiau straipsnį, kurį išspausdino „.Ateitis“ . Pavadinau jį „Didžiosios valandos dūžis“.“

Minint poetės, tautosakininkės P. Aukštikalnytės-Jokimaitienės (1922-1989) 100-ąsias gimimo metines, kovo 4 d. 12 val. Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos salėje vyks renginys – „Viena iš tragiškosios kartos“. Dalyvauja: dr. Donata Mitaitė, Danutė Jokimaitytė. Kviečiame dalyvauti!

Pranešimą parengė vyresn. bibliotekininkė Liuda Prunskienė,
Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešoji biblioteka