Apie maistą, jo gamybą ir papročius Parovėjos apylinkėse buvo klausta 1912-1936 m. gimusių žmonių. Jų prisiminimai iš vaikystės, jaunystės, kai dar gyventa drauge su tėvais gimtosiose sodybose. Apžvelgus užpildytas anketas, galima teigti 1920-1940 m. Parovėjos krašto žmonių valgis buvo neįmantrus, bet sveikas, sotus. Dar reikėtų pažymėti, kad visi pasakojusieji kilę iš vidutiniokų šeimų (10-15 ha žemės), jiems alkio kęsti netekdavę. Tokios socialinės padėties valstiečiai patys užsiaugindavo pakankamai ir gyvulių, ir paukščių, ir grūdinių kultūrų. Maistą ruošdavo iš savo ūkyje užsiauginamų produktų.

Svarbiausia senovės žmonių auginama kiekviename ūkyje kultūra buvo rugiai. Tai dabar mūsuose rugiai nebepopuliarūs, retai kas juos beaugina. O prieškario kaime ruginiai miltai buvo maisto gamybos pagrindas, nes iš jų buvo kepama duona. Įdomu tai, kad kiekvienos šeimininkės duona skirdavosi savo skoniu, nes kiekviena gaspadinė turėjo savo raugą. Nei raugo skolintis, nei duonos nebuvo tokios mados, o ir duonkepės ar raugo į lauką nešti nebuvo galima, nes „rūgštis pasigadins”. Duonos skonis skirdavosi dar ir dėl skirtingų priedų, dedamų maišant duoną. Vienos kepėjėlės pridėdavo kmynų, bulvių, net cukrinių burokų ar juodojo serbento šakelių. Vienos kepdavo ant ajerų, kitos paprastai.

Kviečius auginti ir naudoti maistui buvo pradėta vėliau. Kviečiai buvo brangūs, todėl kvietinių miltų pyragus, bandeles, sausainius anų laikų kaimo žmonės sau leisdavo tik per šventes ar labai brangaus svečio laukiant. Geriau gyvenantys kepdavo prastai maltų kviečių ragaišius, bet ir tai tik sekmadieniais. Kasdieną pyragų ar blynų niekas nevalgė.

Jeigu dabar miežinės kruopos yra laikomos pašarinėmis, tai seniau jos gana dažnai buvo naudojamos maistui. Iš jų: virdavo košę, sriubą, pladeles, kepdavo vėdarus, kai kuriuose kiemuose buvo mėgstamos miežinės bandelės su lašinukais. Parovėjoje, kaip ir visame Biržų krašte buvo daromas skanus, sveikas miežinis alus.

Iš avižų buvo gaminami du pagrindiniai Kūčių ir Gavėnios valgiai. Kūčioms verdamas avižų kisielius. Sumala, iš vakaro apraugia, ryte perkošia ir verda kisielių. Gavėnios metu, išskirtinai Parovėjos krašte, iš avižų darydavo šustinį. Išvirtas ir pečiui išdžiovintas avižas sugrūsdavo ir iš gautų miltų formuodavo ritinėlius.

Žirniai buvo naudojami košei, blynams, sriubai. Kaip pasninko valgis buvo naudojamos virtos sveikos pupos. Grikiai, kanapės, sėmenys Parovėjos apylinkėse nebuvo naudojami.

Mėsai parovėjiečiai augindavo kiaules, avis, paukščius (vištas, žąsis, antis). Vidutinių ūkių šeimininkai per metus skersdavo maždaug porą kiaulių. Dažniausiai prieš Kalėdas, mėnulio pilnaties trečiąją dieną. Skerstuvių būtinai nešdavo kaimynams, talkininkams. Skerdiena buvo sūdoma sausai arba užpilant sūrymu (jei vištos kiaušinis nebeskęsta, reiškia sūrymas geras). Sūdyta mėsa pavasarį būdavo šaltai išrūkoma ir sukabinama. Skilandį įleisdavo į kaminą, kad ten rūkytųsi. Mėsos daugiausia buvo suvalgoma žiemą per mėsėdą (nuo Kalėdų iki Gavėnios, Pelenijos dienos).

Darbščios Parovėjos apylinkių moterys pačios muštokėse mušdavo sviestą, gamindavo gardžius sūrius: baltus – varškės, saldžius, margus, džiovintus.

Ir senovėje buvo auginama nemažai daržovių. Be pagrindinių burokėlių, kopūstų, morkų, svogūnų, česnakų iš retesnių buvo auginami pastarnokai, griežčiai, ropės, garstyčios. Šiame krašte pašariniai burokai buvo naudojami ir maistui. Buvo manoma, kad virti ir rauginti burokai – tinkamiausia daržovė prie riebios mėsos ar keptų bulvių. Silkinėse bačkose (pirktose iš žydų) pridėdavo burokų be žievių (nuluptų), užpildavo vandeniu ir laikydavo rūsiuose.

Silkė buvo perkama turguje ar žydelis atveždavo ir buvo valgoma pasninko dienomis, o žuvį valgydavo retai ir tik tos šeimos, kurios gyveno prie upės bei patys pasigaudavo.

Kaupdavo šeimininkės ir smulkias maisto atsargas: grybus, riešutus, virdavo uogienes iš obuolių, serbentų, miško uogų (mėlynių, bruknių). Uogienes laikydavo molinėse puodynėse, kurias čia vadindavo čerpėmis. Kietesnes uogas, tokias kaip agrastai, sukimšdavo į butelius ir užberdavo salicilo milteliais, pirktais vaistinėse. Tokiu būdu uogos išsilaikydavo kaip šviežios.

Anais laikais parovėjiečių šeimos prie stalo sėsdavo būtinai kartu. Ir į vaišes eidavo kartu, nusinešdami savo maisto: pyragų, dešrų, sūrio, sviesto.

Populiariausi vaišių patiekalai buvo šaltiena, kepeninė, netikri zuikiai, kepta žąsis. Taip pat saldūs kepiniai: bandelės, sausainiai, saldūs pyragai su pagardais.

Senesnių laikų žmonės buvo turtingi tuo ką patys pasigamindavo ir tuo ką gamta padovanojo.

Apie maisto papročius pasakojo:

1. Palmyra Kėželienė (Januševičiūtė) gyv. Parovėjos km. g. 1923 m. Paberžių kaime.
2. Olga Tuomenienė (Jašinskaitė) gyv. Parovėjos km. g. 1926 m. Paberžių kaime.
3. Augustas Staliūnas gyv. Parovėjos km. g. 1927 m. Nausėdžių kaime.
4. Aldona Šimienė (Šimaitė) gyv. Parovėjos km. g. 1912 m. Rimšių kaime.
5. Vida Ona Stakionienė (Tamulėnaitė) gyv. Parovėjos km. g. 1936 m. Vinkšninių kaime.

Atsiminimus rinko, sistemino ir užrašė bibliotekininkė Liuda Prunskienė, 2004 m.