Valė: Esu Valė Zablockienė. Buvau ištekėjusi už Petro Zablocko. Kai ištekėjau už Zablocko, tik tada susipažinau su Jonu Meku, bet jis dar buvo mokinys. Tuo metu jis buvo 11 klasėje. Toksai smalsus berniokas. Tarp mūsų ir Jono buvo tik 3 metų skirtumas. Aš tada dirbau, dėsčiau lietuvių kalbą ir literatūrą Amatų mokykloje Biržuose. Mano vyras Petras Zablockas buvo Amatų mokyklos direktoriaus pavaduotojas, visi vadindavo jį vicedirektoriumi.

Indra: O kur tokia mokykla Biržuose buvo?

Valė: Ta mokykla buvo išmėtyta keliuose pastatuose, nes buvo keli skyriai: siuvėjų, mūrininkų, krosnininkų ir pan.

Indra: Ar tai buvo prieš Antrąjį pasaulinį karą?

Valė: Ne, jau karo metu. Prieš Jonui pabėgant iš Lietuvos. Ir tada buvo toks dalykas kaip komendanto valanda. 11 [23] valandą prasidėdavo komendanto valanda, judėjimas sustabdytas ir visi turi būti namuose. Buvo net taip, kad į Biržus 11 [23] val. atvykdavo keleivinis traukinukas ir visi keleiviai turėjo būti stotyje, laukti ryto, nes naktį, kol komendanto valanda, negalima vaikščioti gatvėmis. Visi atvažiavę su traukiniu, skubėdavo prisiglausti pas pažįstamus netoli stoties, stotis gi buvo nekūrenama, joje sunku išbūti visą naktį. Kadangi mano vyras turėjo labai daug pažįstamų, tai vos ne kasnakt kas nors užsukdavo pas mus pernakvoti. Reikėdavo duoti ir arbatos, ir ką nors pavalgyti. O dėl valgio buvo sunku, buvo tik kortelės, juk karo metas. O iš kortelės sočiai nepavalgysi. Vos ištempdavome savaitę. O ketvirtai mėnesio savaitei ir nelikdavo. Visi ieškodavome prisidurti iš kaimo, iš giminų, pažįstamų. Mes tai atsiveždavome arba iš mano tėviškės, arba iš Zablocko tėviškės.

Indra: O kur jūsų tėviškė?

Valė: Mano tėviškė – Pasvalio valsčius Sindriūnų kaimas. O Petras iš Smaliečių kaimo iš anapus Papilio. Jie su Jonu Meku abu buvo Papilio krašto vaikai. Mano vyras su Jono broliais kartu buvo konfirmuoti. Jie ir susipažino bažnyčioje. Aš juos irgi pažinau, tik Kosto Meko man neteko susitikti. Kitus tris Meko brolius pažinau – veterinarą Povilą, Petrą ir Adolfą. Adolfas buvo mano mokinys. Kai įkūrė Amatų ir prekybos mokyklą, labai trūko mokytojų. Nes po pirmojo trėmimo jau daug jų buvo sovietų išvežti į Sibirą. Iškart pasijautė, kad labai trūksta mokytojų. Todėl dirbau ne tik gimnazijoje, bet ir Amatų mokykloje dėsčiau lietuvių kalbą ir literatūrą. Todėl gerai pažinau ir Adolfą ir Joną. Jonas Mekas tada lankė gimnaziją. Bet aš jo nemokiau. Jonas domėjosi literatūra. Visą laiką eidavo toks atsilapojęs, nelabai tvarkingas, paltas be sagų. Vieną kartą parinkau sagų, padovanojau jam adatą, parodžiau kaip įsisiūti sagą, bet jis tų sagų neįsisiuvo, o tą vieną kur aš įsiuvau, ir tos pačios neužsisegdavo. Nors gyveno pas dėdę kunigą, bet beveik kasdien pas mus užsukdavo. Pas mano vyrą buvo tokia nemaža biblioteka, tai jis ten knisdavosi, ieškodavo. Čia pas mus Aukštojoje gatvėje, numeris du. Tada toks buvo mūsų adresas Biržuose.

Indra: Ten buvo jūsų namas?

Valė: Mes ten nuomavomės. Ten buvo buvusio gimnazijos direktoriaus Gritės butas. Pas mus nuolat užsukdavo Jonas Narbutas, Matuzevičius, Bronius Sprindys ir kiti. Mūsų namai buvo kaip праходный двор [praeinamas kiemas]. Kai jau laukiausi dukros, daug šeimininkaudavau. Vis sukdavau galvą ką išgalvoti vakarienės, kai susirenka trys keturi žmonės, o maistas normuotas. Jei turėdavome iš kaimo lašinių atsivežę, tai atpjaudavau mažą gabaliuką ant duonos, dar arbatos išvirdavau ir labai gera vakarienė. O jei lašinių nebūdavo, bulvių išvirdavau ir buvo karo meto davinys. Taip buvo iš materialinės pusės.
O Jonas ateidavo ir savaitgaliais, ypač kai atvažiuodavo mano minėti žmonės pas mus permiegoti. Net užsirakindavau kartais, nes prineša purvo kai šlapia. Tada buvo tokia mada, kad vaikščiodavome su kaliošais ant batų. Palieki kaliošus prie durų, o į vidų įeini su švariais batais. Jonas kaliošų neturėjo. Žinot, kaimo vaikas, motina našlė. Sakyčiau reikėjo tą akmenį Semeniškiuose pastatyti ne Jonui, o jo motinai. Pati viena penkis sūnus užaugino, penkis vyrus ir dorus žmones.

Indra: Ten ne Jonui akmuo, o visam Semeniškių kaimui. Kaimo atminimui, nes kaimas beišnykstantis.

Valė: Bet senoji Mekienė, sunkiai dirbdama ūkyje vaikus užaugino, ir jauniausius į mokslus išleido.
Taigi, Jonas buvo mūsų kasdieninis svečias. Jis net įsigudrino įeiti pas mus iš kiemo, per pagalbines duris. Pamatysi man jau Jonas ir virtuvėj. Varydavau jį iš virtuvės, tai eidavo prie knygų lentynos ir skaitydavo užsikniaubęs. Jie abu su broliu Adolfu turėjo kambarėlį ant aukšto pas dėdę kunigą [Povilas Jašinskas (1889–1982)], bet ten buvo šalta, mat, neturėjo jie kada pasikūrenti... Gyveno lyg ir atskirai nuo dėdės. Kur jie valgė, ar ką patys gamindavosi nežinau.
Kai baigė Jonas gimnaziją 1943 metais, ruošėsi studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą, bet vokiečiai uždarė universitetą. Ir Jonas taip ir liko Biržuose, šlaistėsi be darbo. Tai iki pat 1944 metų vasaros pusiau laiką leido pas mus. Kai prisirinkdavo daugiau jaunuolių, jie diskutuodavo, ginčydavosi. Prisimenu kartą dalyvavo toks jaunalietuvis, tai jie tiek susiginčijo, kad net susimušė. Mano vyras tada juos išvarė į gatvę. Diskutuodavo iki muštynių. Vieną kartą kai susirinko kompanija ir pradėjo šnekėtis apie Biržus, buvusią kultūrinę veiklą, prisiminė, kad buvo įkurta draugija „Mūza“. Bronius Sprindys ir sako prigesęs kultūrinis gyvenimas Biržuose, tad kodėl mums neatgaivinus „Mūzos“ veiklos. Nusprendė, kad galima būtų įkurti teatrą, kaip Marijampolėje. Ir Jonas Mekas tąkart buvo. Jam tokie vyresniųjų pokalbiai buvo kaip mokykla. Vis taip atidžiai klausydavosi. Tada jau dirbo „Naujųjų Biržų žinių“ redakcijoje. Pirmiausia jis dirbo maketuotoju, laužydavo tekstą. Vėliau, kai, rodos, redaktorių Lipnicką įkalino, tai buvo ir pavaduotoju, lyg ir pats redagavo. Bet tas jo redaktoriavimas buvo toks kažkoks kolektyvinis. Vieną kartą jis ateina pas Petrą ir sako, kad jis kritikuojąs B. Brazdžionį. Net parašė kritinį straipsnį, bet tokį niekalą. Laukė dar, kad atsakytų B. Brazdžionis, bet Brazdžionis neatsakė... Bet Jonas jau tada labai savimi pasitikėjo ir tikėjo, kad suduos smūgį Brazdžioniui. Tiek ir atsimenu.
Kai jau pradėjo apie tą teatrą kalbėti, kai susirinko antrą kartą, pamačiau, kad čia jau rimtas reikalas. Sprendė kas vadovaus. Visi nusprendė, kad labiausiai tinka vietoje gyvenančiam Petrui Zablockui, taip jam užkrovė darbą. O mano vyras buvo tokio žurnalistinio charakterio, norėjo visur įlysti, visur dalyvauti. Tai jis pradėjo šį reikalą judinti, o kai jis ėmėsi, tai dar daugiau žmonių atsirado. Susirišo su Panevėžio teatru, su režisieriumi J. Miltiniu. O Jonas Mekas visada ir visur su visais kartu. Jis tada pusiau mūsų šeimos narys pasidarė. Todėl labai gerai pažinau tą vaikiną.
Vieną kartą buvo surengtas literatūrinis vakaras. Atvažiavo Faustas Kirša, Leonardas Žitkevičius ir jie Jonui tada suruošė tokį kritišką pasikalbėjimą apie išvaizdą, kad reikia apsirengti švariai ir tvarkingai. Kad kaimo vaikinukas žinotų.

Indra: O kaip Jonas Mekas reagavo, ar paklausė?

Valė: Neklausė. Šitokie dalykai jam buvo kaip vanduo nuo žąsies. Buvo labai savarankiškas. Mane tai šokiruodavo. Aš tokį Joną pažinau.

Indra: O kaip tas jo išvažiavimas iš Lietuvos? Jis sakė jums ką nors ar nieko nesakęs išvyko?

Valė: Man jie kaip pabaidyti paukščiai. Buvo sąmyšis, artėjo frontas.
Dar toks dalykas – vienąkart buvo atvažiavęs Jonas Narbutas, Matuzevičius buvo ir dar kažkas. J. Narbutas jau dirbo „Panevėžio balso“ redaktoriumi, tai prisipažino Petrui, kad Joną pasiims į Panevėžį. Jam buvo gaila, kad gabus vaikinas šlaistosi po Biržus be darbo, bijojo, kad nesugestų. Jam reikėjo darbuotojo „Panevėžio balso“ redakcijoje. Petras palaikė šią idėją ir garantavo, kad Jonas laikraštyje dirbs sąžiningai. Tai Narbutas jį ir įdarbino. Jonas išvažiavo dirbti į Panevėžį. Tada jo lankymasis pas mus nutrūko.
Jonas buvo labai savitas. Jam nebuvo galima patart, jis elgėsi kaip jam reikia. Jo mintys visada buvo kažkur kitur. Tarp kitko, merginų neturėjo, jam nerūpėjo, nesidomėjo. Jis skirtumo tarp lyčių nedarė.

Indra: O Adolfas?

Valė: O Adolfą pažinau kaip mokinį. Labai rimtas mokinys. Kiek prisimenu Amatų ir prekybos mokyklą lankė net tokie pagyvenę žmonės. Porą žmonių buvo apie 35 metų amžiaus. Labai nevienodo amžiaus mokiniai. Jei gerai pamenu, tai net, rodos, „Aušros“ mokyklos sargas ar valytojas lankė šią mokyklą. Jam mokiniai prišlapino kepurę. Ir tai padarė mano auklėjamoji klasė, kuriai priklausė ir Adolfas. Vis galvojau kokie chuliganai mano klasė. Bandžiau ieškoti kas taip padarė. Kaip pačio rimčiausio mokinio klausiau Adolfo. Jis žinojo, bet negalėjo išduoti draugų. Bet tą reikalą vis tik sutvarkėme.
O Adolfas spėjo baigti tik vieną kursą Amatų ir prekybos mokykloje. Ir tada pabėgo. Jonas atvažiavo, kiek žinau, pas dėdę kunigą klausti ką dabar daryti. Visi nusprendė, kad reikia bėgti į užsienį. Tai jie abu su Adolfu kaip du išsigandę paukščiai ir pabėgo. Ir be pinigų, ir be daiktų – kokia buvo panika.

Indra: Ar po to kai pasitraukė, rašė jums laiškus ar Adolfas, ar Jonas?

Valė: Ne, nerašė. Bet buvo taip: kai į Semeniškius buvo atvažiavęs Jonas – susitikome. Čia 1971 metais, kai pirmąkart atvažiavo į Lietuvą. Mano vyras kaip tik neseniai buvo grįžęs iš lagerio. Jis buvo teistas, gavęs 10 metų lagerio. Buvo jau grįžęs ir spėjęs įsidarbinti. Susitikimo pradžioje Jonas buvo labai susivaržęs. Petras jo paklausė kaip sekasi, ar pavyko kaip buvo žadėjęs kalnus nuversti Lietuvai. Tai Jonas sutrikęs atsakė, kad aš esu pasaulio žmogus. Labai gaila jo tada buvo. Žiūrėjau į jį, o Petras jam metė, kad pasaulio žmonės irgi turi savo šaknis, savo tautą, pirmiausia tu esi Lietuvos žmogus, o tada tik pasaulio. Tada Jonas pasijautė labai nejaukiai. Mačiau, kad sėdi du skirtingi žmonės: vienas patyręs lagerio baisumus, kitas nublokštas toli nuo tėvynės – labai skirtingos patirtys. Jie tokio artimo, nuoširdaus sąlyčio nebeturėjo.

Indra: Ar viskas vyko Semeniškiuose?

Valė: Taip, Semeniškiuose. Kitą dieną aš Jono klausiau kaip jis jaučiasi Lietuvoje. Tai jis atsiklaupė ir pabučiavo žemę. Tada supratau, kad jam čia buvo labai stiprus ir sunkus išgyvenimas, tas sugrįžimas. Ir paskui jis taip pasijuto nejaukiai ir dar jis prisimelavo, kad jis teatrą kūrė, betgi nekūrė, buvo tik kaip prielipas prie kitų. Jis tik klausydavosi kitų, buvo kaip mokinys. Kada pas mus atvažiuodavo J. Miltinis, Jonas visada prisistatydavo ir klausydavo ausis ištempęs ką J. Miltinis šneka. Petras dar skambino, kvietė Joną užsukti pas mus į Panevėžį, bet jis jau nebeatvažiavo. Bet gali būti, kad jam jau ir laiko nebuvo. Jonas buvo labai užimtas pasaulio žmogus. Jis su visais turėjo reikalų. Jeigu bendrai kalbant, aš pati tai jo kūrybos nesuprantu. Tas jo „Fluxus“... Buvo jo čia leidinio aptarimas, atvažiavo Vanda Zaborskaitė, tai jos klausiau kur čia tas Meko grožis, kur tas aukštasis menas. O ji atsakė, kad paaiškins, jeigu pati supras... Taip ir pasibaigė. Gal jis ir didelis menininkas, bet prisimenu kada dar pati mokinausi, tai mums sakydavo, kad menas, poezija tai toks dalykas, kurį supranta ir jo klauso trys kartos: močiutė, anūkas ir anūko tėvai – vidurinioji karta. Kai visos trys kartos gal savaip, bet tame pačiame kūrinyje mato grožį – tai yra menas. O ten baltosiom eilėm kai rašo, tai ten proza.

Indra: Bet „Semeniškių idilės, tai itin vertingos.

Valė: Yra gerų, tikrai gerų eilėraščių. Bet kai pradeda šnekėti atskirais žodžiais... Kaip vienas dailininkas man pasakė kas yra dekadansas – tai nesugebėjimas rasti žodžių. Lenkiuosi visiems menininkams, bet daugelio nesuprantu.

Indra: O kaip Adolfas tada Lietuvoje jautėsi?

Valė: Nebuvau sutikusi. Girdėjau tik per televiziją jį kalbant. Lygiai jis taip ir pasakė, kai jo paklausė kaip jie su broliu išgarsėjo, sako, daryk kitaip nei visi daro ir išgarsėsi. Bet Adolfo kalba jau buvo tokia laužyta. Lyg tai jautėsi trūkumas išsilavinimo. Mane visa tai šokiravo. Adolfą irgi kvietėme į Panevėžį, bet jis neatvažiavo. Jautėsi susvetimėjimas su abiem broliais.

Indra: O kitais kartais kai Mekai buvo atvykę į Lietuvą ar buvote dar susitikę?

Valė: Oi ne, nebebuvome. Dar kažkas klausė Petro ar Jonas vaidino tame Biržų teatre, bet, kad ne, nes ką jis dar tik gimnaziją buvo baigęs, o visa kita kompanija jau suaugę, apie 30 metų vyrai, po universitetų baigimo.
Žodžiu, Jonas Mekas buvo savarankiškas berniukas ir jo mąstysena vis tokia originali būdavo. Tada sunkūs laikai buvo, karo metas. Vis bandau įsivaizduoti kaip jie ten broliai Mekai pragyveno du pabėgėliai be nieko. Juk reikėjo valgyti, reikėjo apsirengti, reikėjo ant kojų atsistoti.

Indra: Penkis metus jie Vokietijoje pragyveno. Paskui į Ameriką. Sugebėjo ir universitetą baigti, kursus kažkokius.

Valė: Jonas dar Lietuvoje skelbė, kad nereikia jokių mokyklų, kad pats gyvenimas išmokys.

Indra: O jis norėjo lietuvių kalbą studijuot?

Valė: Taigi, norėjo studijuot lietuvių kalbą Vilniaus universitete. Jisai planavo važiuoti į Vilnių. Kai uždarė universitetą ir užsibaigė visos svajonės. O kai Adolfas atvažiavo į tą Amatų ir prekybos mokyklą mokytis, tai Jonas ypač kalbėdavo, kad viską gyvenimas išmokys.

Indra: O koks Jonas buvo kaip mokinys?

Valė: Kiek žinau geras mokinys, tikrai neblogas. Jis mokėsi visus dalykus neblogai, bet domėjosi daugiausiai literatūra.

Indra: Ar teisybė, kad jis klasėje buvo vyresni už kitus?

Valė: Jonas gi 1922 metų gimimo, buvo jau suaugęs, kai įstojo į gimnaziją. Kadangi motina viena ūkyje šeimininkavo, tai matyt sunku buvo į mokslus leisti. Gal kiek dėdė kunigas pagelbėjo, kas ten žino. Bet Mekiokai buvo tokie susivėlę. Jonui antra mokykla buvo tie susitikimai pas mus namuose su atvykusiais, grįžusiais į Biržus literatais, mokytais žmonėmis. Ypač visi susirinkdavo per šventes ir mėnesio gale, kai visi grįždavo į kaimus pasiduoneliauti.

Indra: Labai įdomu, nes tą Jono Meko Biržų laikotarpį mažai kas pamena, nebėra tiesiog prisimenančių žmonių. Apie Amerikos laikotarpį yra daug atsiminimų, o apie Biržų – sunku rasti prisiminimų.

Valė: Jonas ir Adolfas Mekai pabėgo 1944-ųjų lyg liepą, prieš pat užeinant bolševikams. Kiek žinau jie siauruku išvažiavo iš Biržų į Šiaulius ir Šiauliuose įsėdo į traukinį išvežusį juos iš Lietuvos. Jonas yra sakęs, kad ir dėdė kunigas patarė bėgti.

Indra: Ar kalbėjo kas nors Biržuose, kad Mekai pabėgo, kad jų nebėra?

Valė: Kai suirutė, niekam tai neberūpėjo. Daug kas iš Biržų ketino bėgti artėjant frontui. Ir mums siūlė bėgti. Mano vyrui siūlė važiuoti į Klaipėdą, atseit buvo susitarta, kad laive vieta bus. Reikėjo apsispręsti. Bet mes net negalvojome bėgti. Kai tam pritariau, mano vyrui net palengvėjo, nes jis priklausė pogrindinei Lietuvos laisvės kovotojų Šaulių apygardos organizacijai. Tos organizacijos štabas, matyt, jį ir į Joniškėlį nukreipė kaip ryšininką. Užtai vėliau atsėdėjo.

Danguolė Zablockaitė: Buvo baisu, nes mes su mama po visą Lietuvą važinėjom. 2-3 metai ir kėlėmės kitur, kad nepersekiotų mūsų.

Indra: Kur Petras Zablockas buvo lageryje?

Valė: Intoj.

Indra: Ar lankėte?

Valė: Taip, buvom nuvažiavę. Net buvom susiruošę ten gyventi.

Danguolė: Bet grįžome dėl manęs. Paskutinį kartą į Sibirą, į Tomską buvome nuvykę gal 1989 metais, bet mane ištiko didžiulė alergija ir gydytojai paaiškino, kad pabaltijiečių oda dažniausiai nepritaikyta tam klimatui. Vis juokdavausi, kad kai važiavau į Ameriką, tai nieko, o kai tik į Sibirą – iškart alergija ir blogai. Ir valgyt negali, ir išberia visą – baisu. Tai va, pasitikrinau antrą kartą ir daugiau į tą pusę nebevažiuoju.

Indra: Matyt likimas viską taip sudėlioja, kaip reikia. O kada Petras Zablockas grįžo iš lagerio, kelintais metais?

Danguolė: Grįžo apie 1959 metus. Metus dirbo Medeikiuose, nes Lietuvoje nelabai dar leido, bet jau nebereikėjo gyventi Latvijoje, kaip buvo planavę, ar kur kitur. Buvo pasakyta, kad turi grįžti į tą rajoną iš kurio paėmė. Tai dirbo Medeikiuose metus, po to į Braziukus už Kauno, gyvenom pakaunėje tada. Po to Ežerėlyje prie Kauno. Ir tik po to jau Panevėžyje. Mes su mama irgi blaškėmės: Dvariukai (Pakruojo r.), Lygumai (Pakruojo r.), Aleknaičiai(Pakruojo r.), Kluoniškiai (Kauno r.), Vališkis (Radviliškio r.). Visą laiką taip ir varėme per visą Lietuvą.

Indra: O mama mokytoja visą laiką dirbo?

Danguolė: Mokytoja, pradinių klasių.

Valė: Mūsų gyvenimas buvo turtingas ir įvairus.

Danguolė: Aš išvažiavau į Vilnių mokytis, o jie tada išvažiavo į Panevėžį. 1964 metais.

Valė: Jie trukdė jai įstoti į universitetą.

Indra: Bet įstojot. Ką studijavot?

Danguolė: Iš antrų metų įstojau. Studijavau biofiziką.

Valė: Ji nuo tėvų toli. Ir disertaciją gynė Maskvoje, ne Lietuvoje.

Danguolė: Iš pradžių lyg tai leido gintis Minske, bet paskui Minskas atsakė, kad ne. O Maskvoje toks Lukjanovas, vienas iš Gorbačiovo pavaduotojų, iš valdžios, tai jo žmona buvo mano mokslinė sekretorė. Ji mūsų institute buvo įtraukta į tarybą. Žodžiu, viskas praėjo. Mano mokslinis vadovas buvo armėnas, tai jis labai simpatizavo Pabaltijui. Po manęs iš mūsų instituto važiavo gal 3 ar 4 irgi gintis į Maskvą.

Indra: Kokioje srityje Jūs dirbote?

Danguolė: Pirmiausia su sraigyte, jos nervinės ląstelės ir srovės nuo nervų užrašinėdavom. Po to –žmogus. Chirurgai duodavo mums medžiagą – žmogaus tyrimus ir tada tyrinėdavom.

Indra: O Jūs Panevėžyje buvote po studijų?

Danguolė: Kaune gyvenom. Dirbau Kardiologijos institute. Visą laiką Kaune gyvenau.

Indra: O kelintų metų gimimo ponia Valė?

Danguolė: Ji už Joną 3 metais vyresnė – 1919 metų gimimo, tik panašaus metų laiko – kalėdinio – Jonas gruodžio 24, o mama – gruodžio 27 d.

Valė: Tiesa, Jonas man savo „Semeniškius“ [Semeniškių idilės] padovanojo, savo poezijos knygą, kai buvo atvažiavęs. Ir užrašė man, su autografu. Ir dar tokį namelį man nupiešė.

Indra: O, jis mėgdavo piešti. Savo ranka dažnai ką nors pripiešdavo.

Valė: Ne kažkaip jis ten piešdavo, bet mėgdavo.

Indra: O mes Biržuose, bibliotekoje, pradėjome su Jonu bendrauti laiškais nuo 2016 metų, dar prieš to akmenio statymą. Tą akmenį suderinome su juo, čia viskas su jo žinia. Paskui interviu iš jo ėmiau. Na, ir tada jis atsiuntė Biržams savo archyvą į biblioteką. Tas archyvas buvo kaip koks stebuklas mums. Parašo jis, kad siunčiu ir atkeliauja 35 kg. dokumentų: laiškai, knygos. Laiškai nuo pat 1944 metų.

Valė: Papasakokite kaip Joną laidojote ten, Biržuose, nes man kažkas skambino dėl tų laidotuvių, bet manęs neprisišaukė.

Indra: Taigi, buvome laidotuvėse. Gražios laidotuvės buvo. Sako, kad tikrai norėjo būti palaidotas gimtuosiuose Semeniškiuose. Tai ir atvežė į Semeniškius, tarp tėvų ir paguldė. Laidotuvės gražios, labai šviesios buvo. Dalyvavo jo vaikai, anūkė. Dukra, žinoma, verkė. Iš Vilniaus nieko nebuvo, nes artimieji neskelbė apie laidotuves, norėjo privačios ceremonijos. Buvo tik šeima, mes su bibliotekos direktore. Reformatų kunigė pamokslą pasakė.

Danguolė: Ar Mekai reformatai?

Indra: Taip. Ryte buvo pamaldos Nemunėlio Radviliškio reformatų bažnyčioje, o po to jau laidojo Semeniškių kapinėse. Buvo skaitoma viena „Idilė“, pagrojo fleita ir tada urną įleido... Tiesa, buvo vietos žmonių, kurie gyveno Semeniškiuose, kurie panašaus kaip Jonas amžiaus ar kiek jaunesni, bet iš tų vietų. Iš kaimynų.

Valė: Man labai gaila, kad aš nebuvau.

Indra: Buvo žurnalistai iš LNK televizijos, visus kalbino. Po to buvo gedulingi pietūs Papilyje. Važiavome dar į Papilį. Viskas buvo padaryta kaip jis būtų norėjęs. Interviu jis pasakė, kad visada būsiu no Popilio.

Danguolė: Bet kaip yra... kai žmogus visą pasaulį apvažiavęs ir šeima, vaikai, anūkė jau tikri amerikonai, o jis vis tiek norėjo grįžti čia...

Indra: Aš dabar kartais paklausau įrašus, kur Jonas kalba angliškai. Šitiek metų, 70 metų pragyvenęs Amerikoje ir pas jį vis dar yra išlikęs akcentas. Lietuviškas akcentas! Jį labai lengva suprasti ką jis kalba amerikoniškai. O laiškus lietuviškai rašydavo visai be klaidų. Tik nedėdavo lietuviškų šnypščiamųjų raidžių, nes jų nebuvo jo kompiuteryje. O šiaip net skyrybos ženklai visi buvo vietoje. Jo interviu tiesiog nuostabūs. O žmogus beveik 80 metų ne Lietuvoje!

Valė: O žmona?

Indra: O žmona po to kai jie išsiskyrė, gyvena vienoje valstijoje ir kovoja už indėnų teises. Ji yra bibliotekininkė pagal išsilavinimą ir taip pat labai savita. Jie paskui kartu dirbo. Ji fotografė. Dabar neaišku kodėl jie išsiskyrė.

Valė: Pagal Jono charakterį jie turėjo sunkiai sugyventi.

Indra: Į Biržus buvo atvažiavęs Jono sūnus Sebastianas. Tai jis sakė, kad su mama yra viskas gerai. Sebastianas puikia supranta lietuviškai, bet kalba angliškai, jam sunku kalbėti lietuviškai nors jis moka. Lietuvių kalbą išmoko iš tėvo, iš žmonių, kurie lankydavosi pas tėvą, juk Jonas daug bendravo su tautiečiais.
Dukra gryna mama, o sūnus grynas tėvas. Jono žmona 23 metais jaunesnė už Joną.
Valė: Aš ją prisimenu Semeniškiuose, ji ten buvo atvažiavusi. Ir Adolfo žmona Pola buvo. Jono žmona mokėjo lietuviškai pasakyti „Laba diena“.

Indra: Mes dar turime Jono ir Adolfo laiškus mamai. Nuostabūs laiškai. Dabar galvojame ką su jais daryti, ar knygą išleisti. Laiškuose tokia didžiulė meilė mamai, Semeniškiams, Lietuvai, kad sukelia labai stiprias emocijas, juos skaitant.

Danguolė: Tada būtinai reikia juos išleisti.

 

Valę Zablockienę ir jos dukrą Danguolę kalbino Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos Jono ir Adolfo Mekų palikimo studijų centro darbuotoja Indra Drevinskaitė

 

Panevėžys,
2019-08-08