Visiems apsilankantiems Panemunėlyje visada sakau, kad viskas turi savo pradžią, ištakas. Panemunėlio pradžių pradžia buvo kunigo Jono Katelės apsilankymas. Tai šiandien mes dejuojame, skundžiamės, kad tiek daug darbų ir, kad vieni nieko negalime padaryti. O tereikia tiesiog imti ir daryti. Kaip tai darė kunigas J. Katelė, kuris padarė tai, ko niekas iki jo nebuvo padaręs Lietuvoje carinės priespaudos laikais. Būtent jo dėka visi parapijiečiai buvo išmokyti rašyti ir skaityti lietuviškai. Panemunėlio parapija tuo metu buvo pati raštingiausia, šviesiausia parapija. Kai J. Katelė atsikraustė į visų užmirštą ir apleistą Panemunėlį, visi stebėjosi, kad klebonas atsivežė daugybę dėžių, kuriose buvo tik knygos. Naujam klebonui atvykus, viskas Panemunėlyje ėmė spėriai keistis. Pirmučiausia, 1880 metais buvo pastatyta erdvi klebonija. Pasodinta liepų alėja, vedanti link bažnyčios. Turėjo gerą ūkvedį, pagalbininką visuose savo sumanymuose. Tad tiek bažnyčios, tiek klebonijos aplinka buvo gražiai tvarkoma ir prižiūrima. Jiedu turėjo sumanymą: link Nemunėlio iškasti pakopas, tarsi tokius laiptus, ar terasas. Nemunėlio juosta buvo išvalyta, aiškiai matoma. Tad į tokią mielą aplinką vasaromis mėgo atvažiuoti pabūti keletui savaičių kunigas, poetas Maironis. Jis gyveno klebonijos antrame aukšte ir išėjęs į balkoną mėgo gėrėtis žydinčiu sodu, Nemunėlio upės srovenimu. Aplinka tam metui tikrai buvo įspūdinga, ypač pavasariais, nes terasomis link Nemunėlio leidosi obelų sodas, o kitapus klebonijos vešėjo didžiulis vyšnynas.
Kunigas J. Katelė buvo pažangus žmogus ir klebonijoje – parapijos centre ketino sukaupti visą kas geriausio. Pirmiausia čia atsirado puiki biblioteka, kurioje buvo apie 3 tūkstančius leidinių 5 kalbomis. Kas įdomiausia, kad bibliotekoje buvo knygų ir prancūzų kalba, nors jis pats prancūzų kalbos nemokėjo. Tai buvo istorinės, religinės knygos, enciklopedijos ir žinoma – grožinė literatūra. Knygomis dalindavosi su savo mokiniais, daraktoriais. Pats buvo labai apsiskaitęs. Mokėjo 4 užsienio kalbas. Be to klebonijoje buvo įrengta salė, kurioje vyko kameriniai koncertai. Stovėjo rojalis ir koncertų metu skambėjo didžiųjų kompozitorių muzika.
Klebonas J. Katelė buvo kilęs iš gausios šeimos, kurioje augo 5 sūnus, Kupiškio rajone Suvainių kaime. Bet jo tėvai – karališkieji valstiečiai, kurie buvo be galo apsišvietę ir labai pažangūs žmones. Kadangi Jonas nemėgo ūkiškų darbų, tai tėvai jį išmokino ir išleido į kunigus. Ūkis atiteko antrajam sūnui. Kiti broliai irgi buvo mokyti: viena veterinaras ir du miškininkai. Panemunėlio klebonas turėjo daug sūnėnų ir dukterėčių, tad vasaromis Panemunėlio klebonija skardėdavo jaunų žmonių balsais. Jaunieji giminaičiai irgi buvo išsilavinę ir labai muzikalūs. Buvo grojančių rojaliu, atliekančių arijas, vaidinančių ir pan. Tad į kleboniją atvykusiems svečiams buvo ko pasiklausyti ir ką pamatyti. Klebonijoje buvo įsteigtas ir mažas muziejėlis. Jame kunigas J. Katelė kaupė visokius archeologinius radinius, pinigų kolekciją.
Be to, parapijiečiai drąsiai galėjo belstis į klebonijos duris, nes čia kiekvienas buvo priimtas, išklausytas, o vargšas ir sušelptas. Ši klebonija buvo pilna gyvybės. Kiekvieną sekmadienį klebonijoje vykdavo ir pamokos, norintiems išmokti lietuviško rašto. Be švietimo ir kultūrinio darbo buvo dar viena svarbi veikla – čia slapta lankydavosi knygnešiai. Kartais knygnešiai atvykdavo net dviem poriniais vežimais. Visą šį turtą reikėjo kažkur suslėpti, kažkam patikimam išdalinti. Panemunėlio knygas veždavosi netgi kupiškėnai, rokiškėnai, kamajiečiai ir kiti. Knyga buvo didysis atradimas paprastiems sodiečiams, kurie jau buvo klebono pamokyti.
Apie Panemunėlio parapijos šviesumą sužinojo to meto garsiausi Lietuvos žmonės, buvo žinoma ir Vilniuje. Lankėsi čia ir Vaižgantas. Likęs toks pasakojimas, kad atvykęs Vaižgantas ėmė J. Katelę mokinti, kad reikia šviesti žmones, steigti slaptas mokyklas. Kas beliko, klebonas J. Katelė sukvietė savo parapijiečius, kurie parodė svečiui, kad jie jau moka ir skaityti, ir rašyti lietuviškai.
Švietimas Jonui Katelei buvo šventas dalykas. Kokį džiaugsmą jis patyrė, kai 1904 metais į jo rankas pateko pirmas lietuviškas laikraštis. Jis su tuo laikraščiu bažnyčioje užlipė sakyklą ir visiems iškėlęs rodė kaip kokį stebuklą. Tada jis ištarė savo garsiąją frazę, žinoma iki šiol: „Lietuviškas spausdintas žodis kvepia“. Poetiškiau sunku būtų ir pasakyti.
Galbūt tai įtakojo, kad būtent Panemunėlio parapijoje, Naujikų kaime buvo suvaidintas pirmasis lietuviškas vaidinimas (1893 m.), net 6 metais anksčiau už viešą vaidinimą Palangoje (1899 m.). Tas vaidinimas atvėrė kelią visam teatriniam sąjūdžiui. Susikūrė net keli vaidintojų rateliai. Buvo vaidinama ne tik šioje parapijoje klojimuose, soduose, bet vaidintojai važinėdavo po krašto miestelius ir miestus.
Paskutinis kunigo J. Katelės kūrinys – nauja Panemunėlio bažnyčia. Jis per 36 kunigavimo Panemunėlyje metus vis svajojo vietoje senos bažnytėlės pastatyti naują, bet tam reikėjo didelių lėšų, jėgų, žmonių palaikymo ir darbo jėgos. Buvo renkamos lėšos iš parapijiečių, aukojo Amerikos lietuviai, o vienas pagrindinių mecenatų buvo Juozapas Tūbelis, būsimo Lietuvos Ministro Pirmininko tėvas. Galbūt todėl ir centrinis bažnyčios altorius, kurį fundavo J. Tūbelis yra skirtas Šv. Juozapui ir pati bažnyčia konsekruota kaip Šv. Juozapo globos bažnyčia. Kitas svarbus tiek kunigo J. Katelės, tiek Panemunėlio bažnyčios statybos rėmėjas buvo vietos dvarininkas Kazimieras Sventeckis. Lenkų kilmės dvarininko palaikymas lėmė, kad Panemunėlio bažnyčia yra unikalaus dizaino: vienintelis Lietuvoje dviskiltis bažnyčios bokštas simbolizuoja Lietuvos ir Lenkijos uniją. Kadangi J. Katelė mirė 1908 metais nebaigęs bažnyčios statybos, ją teko užbaigti kunigui Juozapui Budrikui.

Tuojau už Panemunėlio, Tindžiulių kaime, buvusioje Kubilių giminės sodyboje yra išlikusi senolė obelis menanti šią šviesią šeimą. Kubiliai buvo tikri kunigo J. Katelės draugai. Jų namuose vykdavo slaptos lietuviškos pamokos. Motina Kubilienė dar jaunystėje išmokyta J. Katelės ir skaityti, ir rašyti, mokė savo bei kaimynų vaikus. Buvo net lentą namuose pasikabinusi, kad galėtų vaikams parodyti kaip reikia rašyti. Kubiliai turėjo 4 vaikus. Daugiausiai iš vaikų buvo pasiekę Juozas Kubilius ir jo sesuo Marcelė Kubiliūtė. Marcelė pradėjo žygdarbių kelią nuo 7 metų dar gimtuosiuose namuose. Ji iš tėvų žinojo, kad caro valdžia yra bloga, kad nuo caro žandarų reikia slėptis, nes yra negeri. Taigi, vienąkart, kai jai buvo tik 7 metukai, tėvai dirbo laukuose, o kaimynų berniukas atbėgo pranešti, kad ateina žandarai. Marcelė jau žinojo ką reikia daryti. Ji kartu su tuo kaimynu berniuku ištempė iš trobos maišą pilną draudžiamų lietuviškų knygų ir paslėpė pirtyje. Darydami kratą, žandarai vis tik rado lovoje lietuvišką kalendorių, tai Marcelė pradėjo balsu raudoti, kad čia jos patys gražiausi paveiksliukai ir žandarai jos pasigailėjo.
Iš gimtųjų namų Marcelę Kubiliūtę brolis Juozas, kuris buvo už ją vyresnis 20 metų, išsivežė į platųjį pasaulį kai jai sukako 13 metų. Kadangi Marcelė nuo kūdikystės buvo silpnos sveikatos, visi suprato, kad ūkio darbų ji negalės dirbti, tad ją reikėjo išmokyti. Pirmiausia ją išsivežė į Panevėžį, vėliau į Vilnių, per Pirmąjį pasaulinį karą jiedu buvo Voroneže kaip ir daugelis lietuvių. Galiausiai Marcelė atsidūrė Petrapilyje, kurį krėtė revoliuciniai įvykiai. Deja, brolis Juozas sirgęs džiova, mirė jaunas, vos 40 metų. Iki paskutinio atodūsio Marcelė jį slaugė. Jai liko brolio priesakas: „aš išeinu, dabar tu dirbk Lietuvai“. Toliau Marcelės Kubiliūtės gyvenimo kelias buvo toks, kaip prisakė mirdamas brolis. Baigusi gimnaziją ir buhalterių kursus, Marcelė iš Petrapilio grįžo į Vilnių pilna pasiryžimo tarnauti Lietuvai. Taip atsitiko, kad ji tapo pačia sumaniausia, pačia įžvalgiausia žvalgybininke. Vilnius tuo metu buvo priešų apsuptyje: lenkai, rusai, bermontininkai. Kai lenkai užėmė Vilnių, Marcelė Kubiliūtė rinko žinias ir perduodavo į laikinąją Lietuvos sostinę – Kauną. Tam reikėjo begalinio sumanumo, vikrumo, įžvalgumo. Liudas Gira daug tokių žvalgybininkų ruošė, bet Marcelė buvo pati sumaniausia iš jų visų. Ji sugebėjo iš lenkų karininkų išgauti žinias apie lenkų kariuomenės padėtį ir planus. Tik Marcelės Kubiliūtės dėka buvo išardyti lenkų poviakų kėslai surengti sukilimą ir užimti Kauną, visą Lietuvą. Kadangi Marcelė buvo labai komunikabili, apsukri, tai rinko įvairiausias žinias naudingas valstybei. Vilniuje tapo paieškoma, jai ten buvo pavojinga, tad pasitraukė į Kauną. Bet Kaune atkakliai siekė padėti Vilniaus lietuviams kenčiantiems nuo lenkų jungo. Padėti pinigais, knygomis, laikraščiais. Tuo metu Marcelė Kubiliūtė dirbo Užsienio ministerijos viename iš departamentų, tad jai patikėdavo didžiulę sumą pinigų, kuriuos ji turėdavo perduoti Vilniaus lietuviams. Būdavo, kad pati Marcelė persirengusi elgeta, per miškus ir laukus nešdavo tuos pinigus.
Marcelė buvo labai išsilavinusi, mokėjo kelias užsienio kalbas ir tarpukariu jos draugės buvo neeilinės moterys, dažniausiai žymių žmonių žmonos ar giminaitės. Viena iš tokių jos draugių buvo Stefanija Ladigienė nuo Biržų, Lietuvos kariuomenės generolo Kazio Ladigos žmona. Jos artimai bendravo, daug turėjo bendrų minčių apie Lietuvą, apie jos ateitį, rūpestį žmonėmis.
Lemtis Marcelės Kubiliūtės buvo tragiška ir skausminga. Po visų tremčių, po sovietinio kalėjimo, ji grįžusi į Lietuvą niekur nerado darbo. Iš gyvenimo išėjo kankinama sunkių ligų. Ją kamavo vėžys, džiova, širdies problemos, – išgyventi nebuvo jokių galimybių. Toks kartais būna didelių žmonių, nuoširdžių Lietuvos patriotų gyvenimo kelias.

Kryžkelėje už Tindžiulių kaimo yra rodyklė į šiaurę – Ilgalaukių kaimą kur gimė garsusis Juozas Tūbelis, tarpukariu ilgiausiai (8 m.) išbuvęs Ministru Pirmininku. Žmogus padėjęs Lietuvai ekonominius pagrindus. Tai jam esant valdžioje, Lietuva augo ir klestėjo. Tai žmogus legenda, kuris šiandien yra per mažai prisimenamas ir gerbiamas.

Visi Panemunėlio didieji užaugę ir subrendę sunkiaisiais spaudos draudimo metais aiškiai suvokė ko reikia nepriklausomai Lietuvos valstybei – tvirtos ekonomikos, kultūros ir meno, švietimo ir visuomeninės veiklos. Jonas Katelė, Juozas ir Marcelė Kubiliai, Juozas Tūbelis per visą savo gyvenimą rašė tarnystės Lietuvai knygą, rašė iki paskutinio savo taško. Jų gyvenimai yra pavyzdys mums kaip turėtume gyventi, kokie turėtų būti mūsų tikslai ir siekiai, kad mūsų tėvynė Lietuva būtų geresnė, gražesnė ir dvasingesnė.

2020
Panemunėlis 

Transkribavo Liuda Prunskienė
2023-11-29
Biržai