Paskutinį vasaros penktadienį, rugpjūčio 25 dieną, kvietėme susitikti buvusio Biržų pašto vidiniame kieme, kur vyko Vilmos Fioklos Kiurė knygos „Rožynas“ pristatymas. Ne, tai knyga ne apie sodininkystę, ne apie gėles, o apie privačių namų „Rožyno“ kvartalą ir apie gyvenimą Panevėžyje devyniasdešimtaisiais.

Pati autorė kilusi iš Panevėžio, tad šioje mažojoje prozos knygoje sudėti ir jos pačios prisiminimai, išgyvenimai, bet kaip pati autorė sakė, knygą stengėsi parašyti kuo paprastesniais žodžiais, kad kiekvienam būtų lengva ją skaityti ir suprasti.

Bibliotekininkė Rita Venskūnienė, kalbinusi V. Fioklą Kiurė, pabrėžė, kad biblioteka neidealizuoja tų laikų ir jų veikėjų, atvirkščiai, nori parodyti tas priežastis ir pasekmes.

Knygos autorė buvo be galo atvira su klausytojais. Kaip ji sakė, kad kai gyveno visai šalia, matė kaip viskas vyko, tad ir norėjo viską perteikti per tą privačių namų kvartalą, apie tuos sudėtingus dalykus, vykusius ten.

Autorei antrino R. Venskūnienė, sakydama, kad knyga labai lengvai skaitoma, nėra jokių baisybių ar žiaurumų, daugiau ironiškai viskas pateikiama. R. Venskūnienei labai įsiminė knygos dalis, kur rašoma apie sektantus. V. Fiokla Kiurė sakė, kad devyniasdešimtaisiais buvo labai populiarus tas dvasinis išsivadavimas, galėjai užsiimti bet kokiomis krikščioniškomis paieškomis, gal dėl to, kad žmonės ieškojo saugumo.

Autorė pripažino, kad iš tiesų sunku suprasti, kai iš pažiūros geri, išsilavinę, elegantiški žmonės turėjo tais laikais to žiaurumo. Tai buvo ekstremalios laisvės laikai, paženklinti nesaugumu. Sakė, kad ypač buvo sunku gražesnėms merginoms, jos taip pat išgyveno žiaurius ir pavojingus laikus, pvz. sustodavo mašina ir sakydavo „Gal pavežti“. Išvengti tų situacijų buvo sudėtinga. Ji teigė, kad tais laikais būti neformaliu taip pat buvo iššūkis, beveik neįmanoma. Dėl to daug jaunimo tais laikais, jei nepritapdavo, išvažiuodavo į kitą miestą, linkdavo į narkotikus ar net pakeldavo prieš save ranką. Nebūdavo jokios pagalbos. Net nėra ko lyginti su šiais laikais.

Kalbėdama apie nusikaltėlių merginas V. Fiokla Kiurė sakė, kad jos gyvendavo tokiame informacijos vakuume, tikrai atrodydavo, kad jos nežino, kuo jų vaikinai, vyrai užsiima. Lyg paveiktos, užhipnotizuotos. Matyt, noras gyventi paprastai, būti aprūpintomis, gyventi komfortiškai buvo viskas, ko tada reikėjo. Tačiau tos moterys dažnai būdavo ne tik gražios, bet ir išsilavinusios, protingos.

Paklausus, kaip gimė knyga, V. Fiokla Kiurė sakė, kad pirma gimė trumpi aprašymai jos facebook paskyroje, matė, kad žmonėms patinka, taip ir susidėliojo tekstai į knygą. O pačią idėją sugalvojo, kai Rimantas Kmita parašė knygą apie Šiaulius, o ji pagalvojo, kad reikia knygos ir apie Panevėžį.

V. Fiokla Kiurė ne tik rašytoja, bet ir dailininkė. Renginio metu pristatė savo darbų parodą, kurią žiūrovai galėjo išvysti tik per knygos pristatymą. Autorė nustebino vienu portretu specialiai nutapytu Biržams „Aukštaitės portretas“, jį, beje, baigė tapyti ketvirtadienį.

Visus paveikslus autorė pristatė, kiekvienas jų turi gilią mintį ir prasmę, privertė ne vieną susimąstyti apie kasdienius dalykus.

V. Fiokla Kiurė aktyviai prisideda padėdama Romų bendruomenei ir Ukrainai.

Po renginio žiūrovai kalbėjosi, kad turbūt niekas geriau nebūtų parašęs šia tema knygos, būten apie Panevėžį, nei tai padarė V. Fiokla Kiurė.

Biblioteka nuoširdžiai dėkoja Biržų senovinės technikos klubo „Ekipažas“ nariui Romualdui, į renginį atvykusiu 8-tuku ir taip sustiprinusiu tų laikų emociją. Renginio metu veikė ir bibliotekos mini leidinių paroda – laikraščių kopijos apie tai, kas vyko Biržuose 1990-aisiais.